R. Granausko "Duonos valgytojai"

R. Granausko "Duonos valgytojai"

0,7 €
Atnaujintas:
Peržiūrėtas: 43
 R. Granausko "Duonos valgytojai"

Skelbimo aprašas

Granauskas Romualdas, Duonos valgytojai
1989,"Vaga", 152 psl., kietas virselis
Romualdas Granauskas „Duonos valgytojai“ R. Granauskas – modernus XX a. pabaigos lietuvių rašytojas, savo kūryboje vaizdavęs kaimo žmogų, senojo kaimo irimą, tradicijų, vertybių nykimą pokario metais. Ryškus kontrastas tarp senosios ir naujosios kartų atsiveria ne tik apysakoje „Gyvenimas po klevu“, bet ir smulkesniuose apsakymuose. Novelėje „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu. Ištrauka pradedama tiesioginės kalbos sakiniu. Numanome, kad tai senojo Rimkaus kreipimasis į žmoną. Tai vienintelis ištraukos sakinys, baigiamas šauktuku: išreiškiamas tyras džiaugsmas, kad jau renkasi svečiai, artėja šventė. Kreipinys „motina“ atveria semantinę šio žodžio prasmę: motina – kaip gyvybės davėja, kaip žemė maitintoja. Žodis „motina“ yra šventas. Šventumo motyvas skleisis visoje ištraukoje. Ištraukoje matome gamtinį laiką – vasarą: „ližė pastatyta į kampą iki kitos vasaros“. Dienos laikas nėra apibrėžtas: „dar yra daug laiko“. Senieji laiko neskaičiuoja laikrodžiais, paprasčiausiai jis yra jaučiamas, niekur neskubama. Ryškus ėjimo motyvas – jaučiama slinktis. Rimkų „sveteliai“ eina palengva, lėtai, neskubėdami, o ir nepajėgdami skubėti, tačiau eina į tikslą – „tiesiai į vartus“. Vartai – riba, skirianti du pasaulius. Ėjimo motyvas čia suprantamas kaip ėjimas į mirtį, gražią, didingą, šventą mirtį – susitikimą su mirusiaisiais. Ištraukos pasakotojas objektyvus ir visažinis, visaregis, informuojantis apie veikėjų veiksmus. Pasakojama trečiuoju asmeniu, žvelgiant iš šalies, tačiau paskutinis sakinys pasakomas antruoju asmeniu. Taigi pasakotojas kartu susitapatina su pagrindiniais veikėjais, įeina į jų sąmonę, išgyvena ir jaučia tą patį, ką senieji Rimkai. Erdvė sava, artima: namai, kiemas, vartai, keliukas. Siaura kanalo, keliuko erdvė tampa uždara – svečiai pasiekia Rimkų namus, kuriuose vyrauja ypatinga nuotaika, tvyro šventumo jausmas. Viskas stovi savo vietose, tvarkinga, švaru: duona minkytuvyje, ližė pastatyta į kampą. Ližė naudojama tik vieną kartą metuose ypatinga proga – kepant duoną. Senieji kaimo gyventojai susirenka į Rimkų namus kaip į šventę: „moterys pasipuošusios juodom bažnytinėm sukniom, tačiau vis tiek atrodo, kad sustojo tokie baltai aptaisyti“. Senųjų Rimkų namai yra lyg šventovė, kurioje bus aukojama duona. Namai „perkvipę jos kvapu“, pripildyti duonos aromato – lyg smilkalų, kylančių į dangų. Ruošiamasi aukai, duonos valgymui – aukojimui. Duona ir pienas, imamas iš šulinio, yra aliuzija

Kontaktai

Vardas
Stasys
Telefonas
Miestas
Vilnius
El. paštas