Carlos Castaneda: Kelionė į Ikstleną

Skelbimo galiojimas pasibaigė!

Carlos Castaneda: Kelionė į Ikstleną

1,99 €
ID: 5951107

Skelbimo aprašas

Galite siūlyti savo kainą
Carlos Castaneda
Kelione i Ikstlena

Grožinė literatūra
2007
Lietuvių kalba



Karys žino, kad jis – tik žmogus. Ir jis gailisi tik dėl vieno – kad gyvenimas toks trumpas ir nepavyks sugriebti visų dalykų, kuriuos norėtųsi sugriebti. Bet jam tai ne skausmas, ne rūpestis, o tik apgailestavimas. Tai – trečioji Carloso Castanedos knyga. Joje autorius tęsia pasakojimą apie jakių genties indėno Chuano Matuso pamokas. Knygą sudaro dvidešimt epizodų, kuriuose atskleidžiama kario ir medžiotojo – taip save vadina don Chuanas – pasaulėžiūra bei gyvenimo filosofija. Apie autorių Į klausimą, kas toks yra Carlosas Castaneda, atsakoma dvejopai: pirma, tai didysis XX amžiaus mistikas, ištisos mąstymo krypties pradininkas, gimęs Peru 1925 metais (nors dabar jau nebeaišku, ar tai yra tiesa). Bestudijuodamas Los Andželo universitete jis keliauja į Meksiką ir sutinka paslaptingą jakių genties indėną. Jis, don Chuanas Matusas, veda Carlosą Castanedą prie slenksčio, už kurio pradideda kita tikrovė, kita būtis... Apie Carlosą Castanedą galima pasakyti ir kitaip: tai yra niekas, dulkė ant kelio, vėjo gūsis, dykumos krūmų šnaresys... Nes dvasios karys neturi nei vardo, nei pavardės, nei tėvynės, nei garbės, nei dar tūkstančio kitų dalykų, kuriais taip puikuojasi didžioji žmonijos dalis. Jis neturi biografijos, arba asmeninės istorijos. Jis tik turi gyvenimą, kurį jam reikia nugyventi... Carlos
Mirtis – vienintelė išmintinga patarėja. Kai tik tau ima atrodyti, – o tau visuomet taip atrodo, – kad tau nesiseka, kad tu beveik žlugęs, atsigręžk į savo mirtį ir paklausk, ar tai tiesa. Ir mirtis pasakys, kad tu klysti. Kad viskas yra niekai, išskyrus jos prisilietimą. „O aš tavęs dar nepaliečiau“, – pasakys tavoji mirtis.

Trečia knyga iš serijos apie Don Chuano mokymą, pirmosios dvi – apie kitokio pasaulio matymą psichotropinių augalų pagalba, todėl nedomina. Šįkart pradedama matyti daugiau savo paties tobulėjimo dėka, taigi įdomiau.

Medžiotojas žino, kad dar ne sykį įvilios grobį į spąstus, todėl nė kiek nesirūpina dėl ateities. Nerimauti – tai būti prieinamam. Kai nerimauji, būtinai kabiniesi į ką nors iš nevilties. O kartą įsikabinęs, neišvengiamai išvargsi pats ir nuvarginsi tą, į kurį kabiniesi.

Visą laiką Castaneda, rašantis knygą pirmuoju asmeniu, atsisako pripažinti sveiku protu nepaaiškinamus, bet su juo pačiu vykstančius reiškinius, tuo tarsi įtikinėdamas skaitytoją – štai, aš irgi netikėjau, bet tai tiesa! Toks stilius mažumėlę erzina, tarkim, lyginant su Ivanauskaite Kelionėje į Šambalą (kodėl pastaruoju metu mano skaitomos knygos prasideda žodžiais kelionė arba kelias?), kuri nėmaž nesiteisina pasakodama apie mistines patirtis, susitikimus su antgamtinėmis būtybėmis ir panašiai. Galbūt Castaneda tiesiog orientuojasi į platesnį skaitytojų ratą, ir nenorėdamas jų priblokšti gryna ezoterika, imasi atsargių įžanginių žingsnelių.

Niekada nereikia apgailestauti dėl to, ką padarei, pasakė jis. Vadinti savo poelgius menkais, blogais ar bjauriais – tai pataikauti savo reikšmingumo jausmui.

O šiaip knygelė, be abejo, naudinga ir įdomi, praplečianti akiratį, supažindinanti su indėnų šamanų filosofija, ir eilinį sykį patvirtinanti, kad kur žmogus beieškotų dvasinės pilnatvės – Meksikoj, Prancūzijoj ar Indijoj – keliai labai labai panašūs!

Kario menas – išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogiškosios būties siaubo ir stebuklingo jos grožio.

Kontaktai

Pardavėjo kontaktiniai duomenys nėra rodomi, nes skelbimo galiojimas pasibaigė.