Janinos Juzėnienės knyga „Kaip aš viliojau ūkininkaitį...“ 2009 m. (392 p.) - tai knyga, kurioje sutelpa gyvenimas. Tiesa, tai ne ne XXI a. peripetijos, o aprašomas kiek senesnis, jau pamažu primirštamas tarpukario laikmetis. Po taikliai parinktu pavadinimu ,,Kaip aš viliojau ūkininkaitį‘‘ – ne tik slypi intriga, bet ir tarsi užsimenama, kad skaitytojo rankose prabus gyvi ivykiai. Realizmu dvelkianti klasika, tik knygos autorė ne garsioji Žemaitė, o kol kas dar nėra plačiai žinoma Janina Juzėnienė. Neįprasta šiandien laikyti rankose pigaus populiarumo ir įmantrumo nesivaikančią prozą. Su tam tikra jumoro doze aprašyti paprastų žmonių buitis ir rūpesčiai, nusistovėjusi kultūra ir papročiai, meilės istorijos niekada nepraranda savo išliekamosios vertės – kuo ši knyga ir žavi. Praeities „pasakos“, kurios ,,kitaip apvilktos‘‘ aktualios ir šiandien. Tačiau čia ne pasakos, čia vaizduojama realybė. Juk ir šiandien žmonės renkasi sau porą, įsimyli, dirba (gal ne taip sunkiai kaip anksčiau), vaikšto į šokius, skaičiuoja pinigus... Pasikeitė mūsų buitis, atsirado „skalbianka“, „mobiliakas“, „kompas“, „telikas“, tačiau neatsikratėme ydų, neįveikėme savo silpnybių.
. Daug diskusijų šiais laikais turėtų sukelti tuometiniai vyrų ir moterų santykiai. Juk santuoka, trunkanti amžinybę, šiais laikais vis labiau praranda savo vertę. Deja, rašytoja griežta: jei kas ir bando priešintis nusistovėjusioms taisyklėms, dažniausiai vis tiek likimas viską sustato į vietas. Tikras praktinis realizmas. Feministė ir ašarą nubrauktų... ,,Kaip aš viliojau ūkininkaitį‘‘ - kaip gero medaus šaukštas tiems, kurie mėgsta J. Biliūną, Vaižgantą, Žemaitę. Janinos Juzėnienės rankraščiai virto knygomis, kurios jau turi savo skaitytoją. Janina Juzėnienė 2009 m. išleido knygas „ Kaip aš viliojau ūkininkaitį“ (390p.), 2011 m. „Ubagėčka“ (276 p.), „Lošikas“ 2013 m. (388 p) , kurios pradžiugins ne vieną tokios prozos mylėtoją.