"Aš - Pandutė. Pavadino mane taip dėl mano kailiuko spalvos – baltas kaip sniegas su juodomis dėmelėmis ir juoda uodegėle!

Atsidūriau vet.klinikoje, nes kairiai akytei atsitiko nelaimė. Po truputį daugiau nei 4 mano gyvenimo mėnesių teks ją šalinti. Gaila ir nenoriu! Bet gydytojai sako, kad reikia. Ką darysi…Taip jau kartais nutinka, kai neturi kas tavimi pasirūpina ir apsaugo. O taip norėčiau!

Ir bijau dar kai ko aplink save: daiktų ir kartais žmonių, bet katiniškas smalsumas ima ir nugali mano bailumą – tada tiesiog sustingstu ir stebiu net kojytę pakėlus (kaip, kad toje nuotraukoje).

Fotoaparatas man dar nepažįstamas ir bauginantis daiktas, bet po kelių minučių ant žmogaus rankų – prašom! Fotografuokite į valias, jei tik leisit man ant rankų gulėti ir būti glostomai. Dievaži, koks nuostabus jausmas! Ir baimės kažkur išnyksta… Sakė, kad esu labai meili. Malonu... Aš dar ir rami, niekur neskubu ir namų „negriaunu“ – viskas kaip prideda katei! Ir kraiko dėžutė man jokia problema.

Dabar labai norėčiau žmogučio, kuris padėtų man sustiprėti ir užaugti, kad galėtume „katiniškas“ tingias akimirkas leisti kartu.

Su didžiausiu džiaugsmu būsiu šalia tavęs net pamurkdama iš malonumo.